Šiame veikale F. Nietzsche kaip niekur kitur į pirmą vietą iškėlė meną, laikydamas jį svarbiausia žmogaus metafizine veikla. Kitaip tariant, teigdamas, kad „pasaulio egzistavimas gali būti pateisimmas tik kaip estetinis fenomenas"3, F. Nietzsche romantiškai sureikšmino ir išaukštino estetinį požiūrį į pasaulį. Šį požiūrį jis įvardijo „artistinės metafizikos" terminu. Šio naujadaro ištakos neabejotinos: jis yra tiesiogiai susijęs su A. Schopenhauerio filosofijos įtaka. Su jo kūryba F. Nietzsche pirmą kartą susipažino 1865 m. ir nuo tada vadino jį savuoju „intelekto broliu". A. Schopenhauerio įtaka buvo tokia didelė, kad F. Nietzsche į savo veikalą Tragedijos gimimas nė kiek nekeisdamas įtraukė jo valios metafizikos ir meno (ypač muzikos) sampratas. Paneigęs ankstyvajai kūrybai būdingą „artistinę metafiziką", F. Nietzsche nusigręžė ir nuo klasikinio mąstymo paradigmos. Bet ankstyvoji jo kūryba dėl to nepraranda aktualumo. Veikale Tragedijos gimimas F. Nietzsche su didžia erudicija kreipia žvilgsnį į tragiškumo ištakas antikoje ir sumaniai keliauja painiu jo labirintu iki pat mūsų dienų. Todėl būtų galima sakyti, kad ši knyga skirta visiems mirtingiesiems, nes kiekvienas vienaip ar kitaip gyvena šiame labirinte ir turi savo kelią.