Autorius lygina kanonines normas apie santuoką, kunigystę ir bažnytinę valdžią, vienuolystę, esančias Rusijos ortodoksijoje ir Vakarų bei Rytų katalikybėje. Be to, jis daro tai prieinama kalba, kad tie, kurie nėra ekspertai, galėtų įsigilinti į pagrindinius kanoninių normų klausimus. Abejų kanoninių tradicijų – Bizantijos ir Romos – palyginimas, su pagarba abejoms, tačiau iš išorės, iš pasauliečio tyrinėtojo pusės nepretenduojančio į jokį savo pozicijos bažnytiškumą, padeda suprasti abejų Bažnyčių teisinių nuostatų skirtumus ir bendrus bruožus. Jei kažkuo sunku sutikti su autoriaus pozicija, pavyzdžiui, su bažnytinio autoriteto antraeiliškumu laike charizmos atžvilgiu ar su Visuotinės Bažnyčios antriniu pobūdžiu lyginant ją su vietinėmis bendruomenėmis, vis dėlto autorius teisingai pažymi, kad bažnytinė teisė visada vystosi atsižvelgiant į Bažnyčios poreikius besikeičiančiame pasaulyje. Pavyzdžiui, autoriaus dėka paaiškėja toks reiškinys, toks neįprastas mūsų kultūros kontekste, kaip abejų Bažnyčių santūrus požiūris į tarpkonfesines, ir ypač į tarpreligines santuokas. Taip pat paaiškėja, kodėl abejos Bažnyčios savaip griežtai riboja kunigystės priėmimą. Nors autorius tiesiogiai nenagrinėja tokių temų, kaip vidinis ginčas ortodoksijoje dėl kai kurių antrųjų kunigų našlių santuokų leistinumo Ekumeniniame Patriarchate, ar juo labiau ginčo dėl Ukrainos Bažnyčios autokefalijos, nei klausimų dėl didesnio santuokos negaliojimo pripažinimo proceso prieinamumo, nei psichologinių reikalavimų kandidatams į kunigus sugriežtinimo ar vyskupų atskaitomybės taisyklių sugriežtinimą po katalikybės krizės susijusios su seksualiniu smurtu, tačiau jo darbą galima palyginti su šachta, iš kurios galima išgauti didžiulius lobius ir kuri, be to, suteikia galimybę atverti šonines šachtas turinčias dar daugiau žinių.