Savo darbuose autorius aukštino natūralią, civilizacijos „nesugadintą“ žmogaus būklę. Teigė, kad žmogus iš prigimties esąs geras, kad iki civilizacijos gyvenęs laisvėje ir ramybėje, o mokslų ir menų pažanga žlugdanti visuomenę, jos kilnius papročius ir moralę. Žmogus turėtų remtis ne protu, o jausmais: juos ir mįslingą žmogaus prigimtį pažinti yra svarbiausia. Laiškų romane Julija, arba Naujoji Eloiza subtilius nekilmingų žmonių jausmus iškėlė virš dirbtinių visuomenės papročių.