G. Beresnevičius savo studijoje nagrinėja naują, lig šiol pakankamo tyrinėtojų dėmesio nesulaukusį barą - pomirtinio gyvenimo sampratą senojoje lietuvių pasaulėžiūroje. Pripažinęs, kad senoji pasaulėžiūra nevienalytė ir mus pasiekę ištisų istorinių epochų pomirtinio gyvenimo įvaizdžiai be galo persipynę, autorius siekia ne tiek atkurti senąją pomirtinio gyvenimo sampratą, kiek sutvarkyti išsklaidytus tautosakos duomenis, išskirti pagrindinius tikėjimo pomirtiniu gyvenimu įvaizdžius, bendriausiais bruožais nustatyti jų chronologinę seką bei vietą senojoje lietuvių religijos sistemoje.