Daugumoje rašytojo romanų, aišku, neturėtume ieškoti gyvenimiško realizmo bei psichologinės gelmės, nes juose vyrauja fantazijos ir nuotykių pasaulis, kurį matuojant tikroviškumo masteliu, žinoma, gali atrodyti, kad čia visas gyvenimas apverstas aukštyn kojomis; negalimumas ant negalimumo joja ir negalimumu paplaka . Bet tokia jau nuotykinės literatūros prigimtis. Šio žanro kūriniuose kaip tik ir teigiama, kad gėris stipresnis už blogį, kad reikia tikėti žmogumi, kad neišvengiama yra teisingumo pergalė. J. Pilyponio kūryba kvalifikuotina kaip detektyvinė-nuotykinė, tačiau jokiu būdu ne bulvarinė lektūra. Galima abejoti jos meniškumu, tačiau ne etine programa, kuri ne dviprasmiškai pozityvi.